Iš paukščio skrydžio, nuo aukščiausio kalno, traukia mane toliai, kur horizonte susilieja žemė su dangum. Ak, koks žmogaus kūnas lėtas, o mintimis jau esi viršūnėje. Už kiekvieno posūkio viliesi, kad jau ranka pasiekiama, kad atsivers gražiausias vaizdas, kai net aiktelėsi iš nuostabos. Bet kelias ir smalsumas vis veda tolyn…

Sakau sau – sustok, įsiklausyk, pasėdėk, pabūk akimirkoj. O smalsumas gena tolyn – kas gi ten dar, už ano kampo…