Aš pasiilgstu mūsų vakarų,
Ir ypatingai – tolimų kelionių,
Kai nebėra neatsakytų klausimų:
„Ar tu gali man būti tik draugu?
Pasikalbėti, pasėdėt kartu –
Užvertus praeities lapus?”
Ir mes jau galim būti atviri,
Pažeidžiami ir žmogiškai tikri –
Nebemeluoti sau apie jausmus.
(Kurių taip troškau – jie, deja, negimę
Aptemdė mano vizijas šviesias.
Laikiausi, įsikibusi lyg šiaudo,
Paikos vilties pritempt prie norimo pasaulį –
Pamynusi savigarbos ribas.)
Ar man pavyks kitom akim tave regėti?
Kai nebereikia laukti ir tikėtis,
Kai nebereikia kaukių dėtis –
Paleidžiant lūkesčius visus?
Tu neturi jų atitikti,
O man nereikia tau patikti.
Ir bus, kaip bus –
Tik taip, kaip bus.
