Gimiau sovietmečiu. Savo vaikystę prisimenu, kaip gražią ir šviesią, paskendusią vaizdais, jausmais turtingame savo lakios fantazijos pasaulyje. Su Kijevo Rusios ir Angolos liaudies pasakų knygomis, dažnai prispaustomis keliu po mokyklinio stalo apatine puse (mamai atėjus patikrinti ar mokausi). Su sovietinės ideologijos deklaruojamu romantiniu požiūriu į herojus ir didvyrius, besiaukojančius šalies ir visokiausių nuskriaustųjų labui (man vaikui labai įtaigiu). Vasaras Palangoje ir kaime pas senelius – gražiausioje Lietuvos vietoje prie aukštų Dubysos krantų. Tuometės mano artimos aplinkos vyrų pomėgį svaigintis ir polinkį į neatsakingumą, su triguba energija kompensuojamą šeimos moterų atsidavimu, rūpesčiu ir nuolatine situacijų kontrole.
Tik daug vėliau, ne taip seniai (ne be pagalbos), suvokiau savo gyvenimo kelią realistiškai, bandydama sąmoningai ir objektyviai pažvelgti į skirtingus jo etapus per šeimos ir aplinkos įtaką. Kad sužinočiau, iš kur vienoks ar kitoks supratimas, įsitikinimai, reakcijos, įpročiai ir baimės. Iš kur aš tokia, kokia esu.
Man aktualu apie tai rašyti, dalintis patirtimi, jausmais, įžvalgomis.
