Šalin rankas, beieškančias tik kūno!
Taip stipriai alkana aš žmogiško artumo, –
Kai bėga lūpomis pirštų šilti galiukai,
Per odą nuvilnija šiurpuliukai…
Apsąlusi bedugnėj atidžių akių tavų,
Žinau, kas tu – o tu žinai, kas aš… esu…
© Akimirkų Kalba. Visos teisės saugomos. Draudžiama kopijuoti, platinti ar naudoti svetainės tekstus be autorės sutikimo arba aktyvios nuorodos į šią svetainę.