Kai pabusiu, jau „mūsų” nebus, –
Gal to „mes” niekada ir nebuvo?
Išsisklaidžius kerams paslapties
Popierinis namelis sugriuvo…
Bėgo metai, apaugę melu sau…
Abejonės išleido šaknis, –
Be lietaus mūs upeliai išseko,
O be vėjo – užgeso ugnis.
Tu matei many moters idėją, –
Aš sekiau tavo geismo akis,
Bet buvau tau vainikas erškėčių, –
Tu buvai mano džiaugsmo vagis.
