Mažutis išsigandęs katinėlis
Srovės pagautas nešamas upe
Virpėdamas užsiropščia ant akmenėlio,
It paskutinio šiaudo upės kelyje.
Jis gailiai kniaukia, žiūri į akis
Man, strimgalviais atbėgusiai prie kranto,
Tiesiu jam ranką – dar šiek tiek, deja,
Ketinimo kilnaus apmaudžiai nesupranta.
Kūnelį liesą purto drebulys, –
Jį baimė savo spąstuos surakino,
Jei žengtų priekin – šildytųs saugiam glėby,
Bet jis atgal mažom kojelėm mina.
Skaudu stebėt, kaip akyse tiesiog
Menkutės likę jėgos sparčiai senka,
Ir ką gi – ką gi man bepadaryt,
Kad tu priimtum tau ištiestą ranką?
