Mes kaip lašeliai krintančio lietaus,
Išgarinti bekraščio vandenyno,
Kurie nežino, kokią formą jie įgaus,
Kol neišvysta šalia krentančio kaimyno.
Mes tarsi aktoriai pasaulio teatre,
Besimatuojantys paskirtąjį kostiumą.
Kitus matydami aiškiau negu save,
Dažnai pamirštam savąjį unikalumą.
Mes veidrodžiai kreivi juokų kambaryje,
Atspindintys kitus ir patys atspindėti.
Net tapatybės ieškom aplinkinių akyse,
Kad savo svarbumu galėtume tikėti.
