Neatstumki manęs, netylėk, –
Aš tenoriu tau būt reikalinga.
Koks nematantis žvilgsnis sunkus,
Kai taip trokštu tau būt ypatinga!
Aš kasdien ta pati ir kita,
Ir ne daiktas – nerasi padėjęs.
Aš sugriuvus pasaulio tvarka,
O tu viešpats, mano kūrėjas…
Jei neduosi, aš gviešiuos jėga,
Reikalausiu, kol virsiu ugnim, –
Žiežula, ragana, pamote –
Nuodingiausiaja žemės angim.
Nes savęs neturiu – aš tai tu,
Į tave juk viltis sudėjau.
Nebandyk duoti man trupinių,
Kloune tu, nejautrus niekadėjau!
Elgetoms duok savo išmaldą, –
Ne šuo aš su tįstančia seile.
Nereikia man jausmo per prievartą,
Reikalauju laisvos tavo meilės!!!
