Turiu mažytę viltį, kad kažkur
Vaikystės pievos gardžiai kvepia dūmais,
Medinis namas rymo pamiškėj,
Dar tyliai svirpia sau žiogai ties krūmais.
Ten saulės spinduliai rytais padykę
Įsiveržia kutendami senos komodos šoną,
Nusidriekia per tamsią aslą tykiai,
Apglėbdami dulkėtą patefoną.
Ir trankiai šoka dulkės saulės šokį,
Ir garsiai groja muzika tylos,-
Akimirka ši manyje gyvena
Laike sustingus – be pradžios, be pabaigos.
