Aš prašau, tu manęs nežlugdyk,
Neišduok, nesutrypk mano sielos, –
Kai išeisi, nors raktą palik
Nuo manosios vertės, buvęs mielas.
Kai išeisi, man džiaugsmą palik,
Kerštą, pyktį paimk su savim, –
Savo neviltį, lipančią sienom
Aš paversiu kūrybos ugnim.
Tavo meilės man vis negana, –
Tyliai veidu nusliuogia šešėlis.
Ilgesys vis dar alpsta širdy
Lyg pašalusios rudenio gėlės.
Mano sieloj – gilus šulinys
Jo pripildyti tu negali…
Tavo siela – sala vieniša,
Negali duot, ko pats neturi.
